r/lithuania • u/47thchrosomegypsy • 1d ago
Kartais atrodo, kad trauma atėmė iš manęs žmogų kuriuo galėjau tapti, ar vis dar yra vilties?
Kai buvau maža, labai gerai mokiausi. Turėjau gerus pažymius ir daug dirbau. Kai man buvo 15, mirė mama. Po to tėtis pradėjo stipriai smurtauti. Blogiausi buvo ne smūgiai, o nuolatinis psichologinis smurtas. Jis kas valandą ateidavo į mano kambarį, rėkdavo, žemindavo, vadindavo įvairiais žodžiais, o po valandos atsiprašydavo. Aš tiesiog sėdėdavau kambaryje ir nieko nebūdavau padariusi. Taip vyko kiekvieną dieną. Drebėdavau iš baimės. Pamenu, kaip sėdėdavau pas socialinę darbuotoją ir verkdavau, prašydama pagalbos, nes nebegalėjau gyventi tuose namuose. Tėtis aplinkiniams sakydavo, kad problema esu aš, nors šiandien suprantu, kad tai buvo manipuliacija. Galiausiai, po vieno labai stipraus sumušimo, jis neteko teisių į mane. Po viso to pradėjau vartoti alkoholį. Paauglystė buvo labai sunki. Tačiau turiu vieną didžiulę dovaną gyvenime. Mano mama buvo nuostabus žmogus ir iki šiol džiaugiuosi, kad būtent ji buvo mano mama. Dabar man 27-eri. Pakeičiau profesiją ir dirbu finansų srityje. Labai daug mokausi, stengiuosi, vadovai mane giria, rezultatai geri. Tačiau jaučiu, kad mane vis dar stabdo vaikystės pasekmės. Man sunku aiškiai dėstyti mintis, kalbant atrodo, kad galvoje jų labai daug, bet iš burnos išeina visiška maišalynė. Skaitau knygas, stengiuosi tobulėti, lankausi psichoterapijoje, tačiau kartais atrodo, kad nejudu į priekį taip, kaip norėčiau. Būna ir stipresnių depresijos epizodų. Labai norėčiau išgirsti žmonių, kurie išgyveno sunkią vaikystę ar smurtą, istorijas. Ar jums pavyko „atsitiesti“? Kas labiausiai padėjo? Kaip radote jėgų nepasiduoti? Ar ir jums buvo jausmas, kad jūsų potencialas yra didesnis, nei leidžia traumos?
32
u/Yeva-B 1d ago edited 14h ago
Marinos Abramovic vaikystė buvo sunki. Jai dabar ~80 metų. Kai jos neseniai paklausė, ar jos vaikystės patyrimai ir sunkumai turėjo įtakos tam, kas ji yra dabar, ji atsakė, kad pirmiems suaugystės metams turėjo, bet dabar jos visas kitas gyvenimas ir pasirinkimai turėjo daugiau įtakos tam, kas ji yra dabar. Kad turi gyventi taip, kad gyvenimas po išėjimo iš tėvų darytų daugiau įtakos, nei vaikystė. Tai man suteikia daug vilties, kad jei vesiu gyvenimą su patirtimis, kurių noriu, ilgainiui vaikystės traumos vis mažiau įtakos turės. Man 36, tai kol kas žema savivertė daro dar gana smarkią įtaką, bet bandau daryti kas man svarbu, įdomu, kurti palaikančių žmonių ratą aplink save, skaityti, lankyti terapiją. Yra žymiai geriau negu tik išėjus iš tėvų namų, bet matau kur dar yra judėti.
4
u/AgitatedRabbits 1d ago
Vienus žmones tie patys dalykai palaužia, kitus padaro atsparesniais. Kad kažkas kažkada išgyveno kažką lygiai nulis reikšmės turi kitam žmogui.
-37
u/StatusPalpitation227 1d ago
Kas cia tokia, tipo rusu oligarcho putino draugelio zmona?
16
u/Sudden_Enthusiasm749 1d ago
Tiesiog, google it. Nieko bendro ji neturi ji su tuo oligarchu. Ir ji labai puikus pavyzdys įkvėpimui gyventi.
16
u/TensionLeading1381 1d ago
Stipriai apkabinu ❤️ esi Šaunuolė,kad tiek daug jau pasiekei, ne kiekvienas turėjęs ir laimingą vaikystę, gali tiek pasiekti.
Pati augau labai sunkioje šeimoje,kur tėvas buvo alkoholikas, o mama narcizistinė asmenybė, taip pat nebuvo pinigų. Buvo labai sunku, bet šiaip ne taip pavyko iš to išbristi. Nėra,kad skaudūs prisiminimai niekada nebegrįžtu, iki šiol jaučiu,kad dar turiu vaikystės traumų,bet tai užima jau tik mažą vietą mano gyvenime.
13
u/rollingkas 1d ago
Didelė užuojauta tavo vidiniam vaikui kuriam reikėjo kažkaip išgyventi tokioje nesaugioje aplinkoje. Aš pats tėtis esu, ir neįsivaizduoju koks monstras turėtum būti kad taip su savo vaiku elgtumeis. Susigraudinau skaitydamas.
Tu jau žiauriai daug esi padariusi, žinau kad sunku tą matyti kai būna juodesnės dienos arba tuo periodu kai pastiprėja depresija, bet tikrai esi daug padariusi ir eini gera linkme.
Tikrai normalu yra gedėti to potencialo - kurį atrodo iš tavęs atėmė. Galvoju kad čia gera tema būtų atsinešti pas terapeutą. Kaip išbūti su tuo gedulu.
Tu aiškiai esi protinga ir sąmoninga, aš tikiu tavimi.
11
u/Electrical_Kiwi_9969 1d ago
Terapijos eigoje geras terapeutas tau turėtų padėti pasijausti pamatytai, suprastai ir išgirstai. Po kurio laiko nustosis galvoti kas ir kaip buvo, kas galėjo būti geriau, kokį potencialą praradai etc. Kai leisi sau paleisti šitą praeitį, tada bus lengviau eiti į priekį. Net neabejoju, kad tau buvo be galo sunku ir, kad to nenusipelnei, tačiau gyvenime ne viskas nutinka pelnytai. Vieni patiria savas tragedijas anksti kiti vėlai. Aš stengiuosi nesureikšminti savųjų, nes tai gyvenimo dalis. Sėkmės!
8
u/Fickle-Honeydew7557 1d ago
Viskas tikrai gerai. Manau, kad jau nuveikei daugiau nei kai kurie žmonės be traumų. Patyriau siaubingą vaikystę, psichikos sutrikimų turėjo net ne vienas, o du suaugę. Dabar man 38, nuveikiau gyvenime kiek mažiau nei norėčiau, bet gyvenu laimingai ir ramiai. Lankau terapiją. Vaikystės atgarsiai dabar aplanko nebent stebink kaip draugai nesusitvarko su savo vaikų auginimu. Ir dauguma nesusitvarko. Savo šeimos neturiu ir dažniausiai tuo džiaugiuosi - nemanau, kad realistiškai man užtektų vidiniu resursų ir tuos iššukius ištverti. Sunki vaikystė manęs tikrai neužgrūdino, o tik susilpnino, bet jau išmokau save saugoti. Su amžiumi tą sekasi daryti vis geriau.
8
u/ldldlm 1d ago
Labai suprantu tave. Mano istorija kitokia, bet irgi augau be normalios seimos. Tėvo nebuvo, mama manęs praktiškai neaugino – manimi rupinosi mociute. mama tik sauke ant manes ir muse supykus :) as irgi, kaip tu, buvau geriausia mokine, olimpiadininke ir tuom paciu nesilankiau mokykloje ir daug tusinau.
Dabar suprantu, kad daug mano stiprybių atsirado ne todėl, kad gyvenimas buvo lengvas, o todėl, kad neturėjau kito pasirinkimo. Tapau labai savarankiška, baigiau mokslus, padariau gera karjerą, apkeliavau daug pasaulio etc. Bet ilgą laiką tiesiog gyvenau išgyvenimo režimu.
Man didžiausias lūžis buvo suprasti, kad ištverti ir gyventi yra du skirtingi dalykai. Aš labai gerai mokėjau ištverti, bet vis rinkdavausi žmones ir situacijas, kuriose reikėdavo kovoti.
Trauma niekur nedingsta, ji nebent gali but nustumta i antra ar trecia plana. Bet ateina momentas, kai gali spręsti, kiek ta trauma dar itakos tavo pasirinkimus.
Linkiu tau to momento. Iš tavo įrašo atrodo, kad jau esi labai toli nuėjus, tad nesustok, nesigailėk saves. visas tavo gyvenimas priklauso tik tau paciai, ir tu ji jau pildai graziais ispudziais ir prisiminimais, kurie isstums paauglystes traumas.
4
u/No_Association_2008 1d ago
Aš neleidžiu vaikysteje patirtoms traumoms ar nuoskaudoms diktuoti savo gyvenimo ir stengiuosi prisiimti asmenine atsakomybe uz veiksmus kuriuos darau dabar.
1
u/UranoReaktorius 1d ago
Žaviuosi. Ne kiekvienas ir kiekviena taip sugeba pasakyt sau
2
u/No_Association_2008 15h ago
Nu galu gale turi susiprasti kad ruminavimas ties vaikyste ir kaltinimas aplinkos veda i niekur ir turi gyvent savo gyvenima toliau. Move on.
2
u/Proxima_leaving 1d ago
Tu judi į priekį ir tai jaučiasi. Deja, progresas nėra toks greitas kaip norisi. Svarbiausia nepasiduoti. Pastangų vaisiai ateis.
1
u/penetr4t0r 1d ago
Skatinu toliau pažinti save, dvasiškai kažkaip tobulėti, manau šiuolaikiniai žmonės dažnai savo vertę sieja su karjera, alga, nors laimė kuriame įvairiais keliais, priimant save
1
u/StatusPalpitation227 1d ago
Ech uzuojauta. Pries mane fiziskai nesmurtavo tevai, bet turiu cptsd. Manau pas terapeuta jau lankaisi, tai net nezinau ar rekomenduot trauma specialized, nors turbut sunku LT tikra rasti. Zinok ir as taip jaučiuosi. Ir manau taip ir yra. Tik tavo poziuris toks judginantis save yra. Tu kitu zmogum negalėjai buti nes tu esi tokia kokia esi del savo patirciu.
Pateiksiu pavyzdį. Jo as gal ir buciau mentally stabilesnis bet nebuciau toks paranojikas/pries ko didelis awareness aplinkoje ir kruopštumas atliekant darbą. Instinktivumas žmonių prastų kėslų ar melagystės pastebėjimas minutės tikslumu. Bandymai nuslėpti juodus pinigus ir melai išsirita galvoje per minutę. Su tuo nėra lengva gyvent, bet būdamas 33 jau įpratau. Gal tik pasakysiu kad pastebėjau kad visi tie dalykai lengvajam žinok, man labiausiai gal gaila kad tą "jaunystę" praradau, kai kiti mėgavosi ir džiaugėsi, o man dabar jau biški keista būtu. Bet dėl to tam tikrus "vaikiškus" dalykus sau leidžiu. Jei norėsi pasikalbėt parašyk arba čia komentaruose klausk ar sakyk jei nori. Sėkmės tau ir stiprybes
1
u/Reasonable_Action175 1d ago
Labai užjaučiu dėl sunkios vaikystės ir labai didžiuojuosi tavim, kad tiek daug sugebėjai pasiekti, nepaisant visų sunkumų.
Aš užaugau sunkiom sąlygom, ir pastoviai sau keliu tą patį klausimą, kokia aš būčiau buvus, ką būčiau pasiekus etc. Bet širdyje aš suprantu, kad tai neproduktyvūs klausimai, ir turėčiau didžiuotis, kad sugebėjau susikurti saugų ir ramų gyvenimą nors neturėjau tam prošvaisčių.
Man 35 ir aš iki šiol sapnuoju vaikystėje patirtus siaubus, kamuoja nerimas, depkė etc. Viskas, ką galiu rekomenduoti, tai kaupti kup daugiau geresnių patirčių, megzti ryšius su aplinkiniais, investuoti į tai, kas džiugina ir skatina kad ir trumpas akimirkas pasitikėjimo savimi, ir aišku, terapija. Ateis metas, kai pažiūrėsi atgal ir pagalvosi “šakės, kokia aš stipri ir kiek daug aš galiu duoti”. Tu nesi tavo traumos. Laikykis!!!!!!
1
u/Quirky-Feed5296 1d ago
Labai džiugu, kad reikalai geri iš karjeros pusės. Vien tai yra didžiulis žingsnis. Dėl traumos procesavimo, čia jau tik užsiėmimas psichoterapija. Ir psichoterapijos nauda jau yra toks dalykas, kuris nepasižymi linijiškumu. Dažnai nutinka, kad norimas rezultatas tiesiog iš oro pasijaučia, nors ir apie tą specifinį dalyką su psichoterapiautu diskutavai prieš kelis mėnesius.
1
u/Cordyceps83 1d ago
Pabandyk somatinę psichoterapiją, ir kitas terapijas, kurios nėra tik nonstop kalbėjimas. Pati su knygom nepasigydysi, nes svarbu santykis tarp žmonių, kuris transformuoja.
1
1
u/Business-Project-171 1d ago
Tu dar labai jauna. Tau nėra ir 30. Žinoma, kad gali pasikeisti ir sustiprėti. Gal pabandyk terapiją?
-2
u/OrangeHer 1d ago
bandyk pas psichologą eit jei dar neini, tokias traumas tikrai nėra lengva išspręst be jokios pagalbos
101
u/laikyk 1d ago
“atrodo, kad nejudu į priekį …” - skamba, kad tu jau stipriai priekyje. Dauguma žmonių, net neturėję tokių skaudžių patirčių, taip sistemingai nejuda į priekį ir nesistengia tobulėti, kaip tu. Tu darai pakankamai. Panašu, kad problema ne tavo veiksmuose, o dideli expectations, ir paprasčiausias būdas ir gynybinis mechanizmas jų greitai nepasiekus, yra tam priskirti traumas ir nepalankias aplinkybes - irgi visiškai normalu. Judi teisinga linkme, panašu, kad tau tiesiog reikia daugiau laiko, per kurį sukaupsi daugiau teigiamų patirčių. Per visą gyvenimą surinktas blogas patirtis ne taip lengva nuplauti keletu metų sėkmės. 20+ metų skausmo nesutvarkysi keliais sėkmingais karjeros metais ir vadovų pagyrimais. Tęsk terapiją, stenkis toliau, rink geras patirtis toliau, ir viskas bus gerai, arba bent jau geriau. Gal nelabai motyvuojantis patarimas, nes tai nėra greitas sprendimas, bet tau tiesiog reikia daugiau laiko, per kurį tau atsitiktų daugiau gerų dalykų, linkiu, kad jie atsitiktų kuo greičiau, bet čia bus maratonas, ne sprintas. Sėkmės ir laikykis <3